Bazaltas – labiausiai žemėje paplitusi magminė tamsiai pilkos spalvos uoliena. Ši savo savybėmis granitui artima medžiaga susidaro, kai vulkaninė magma iš žemės išsiveržia į paviršių arba į vandenį ir greitai ataušta. Vandenyno dugną sudaranti bazalto uoliena neturi jokių kenksmingų savybių ar toksiško poveikio, ji nesprogi ir nedegi. Įdomu, kad bazalto šiluminė izoliacija gali net kelis kartus viršyti kitų medžiagų šiluminės izoliacijos rodiklius. Kadangi iš žemės ar iš vandens išsiveržusi magma greitai atvėsta, o mineralai turi mažai galimybių augti, bazaltas būna smulkiagrūdis, be padidinimo stiklo beveik neįmanoma pamatyti atskirų mineralų. Bazalto paviršius būna pjautinis arba degintas, neslidus, todėl iš jo pagamintos plytelės, plokštės ir trinkelės tinka lauko laiptų, terasų ir aikštelių klojimui. 

Bazaltas yra kosmopolitas tikrąja šio žodžio reikšme -  šios tarpgalaktinės medžiagos galima rasti Mėnulyje, Veneroje, Marse ir keliuose asteroiduose. Aukščiausias mūsų saulės sistemos ugnikalnis (25 km aukščio ir 600 km skersmens) yra didžiulis bazalto kalnas. Kur? Žinoma, kad Marse. Jo vardas – Olympus Mons. O grįžtant į mūsų planetą, daugiausia bazalto susidaro ten, kur plyšta ir atsiskiria žemės pluta. Kitaip sakant, skysta bazalto magma – tai Žemės kraujas. Trūkusi žaizda kraujuoja tol, kol iš vėstančio bazalto tarsi iš trombocitų susiformuoja šašas. Tokios žaizdos su šašais vandenynų dugną vagoja tūkstančius kilometrų.

Įdomių darinių iš bazalto yra ir mūsų žemėje – pavyzdžiui, didžioji dalis Velykų saloje randamų Moai skulptūrų -  iš bazalto. Bazaltinis yra ir Egipto hieroglifams aiškinti naudojamas Rosetos akmuo. Senovės romėnai iš bazalto mėgo statyti namus, juo grįsti gatves, jie taip pat statė bazaltines šventyklas ir stadionus. Šiandien šis puikios kokybės statybinis ir dekoratyvinis akmuo naudojamas dar plačiau – iš jo gaminami stalviršiai, sienų plokštės, židinių apdailos sienelės, palangės. Bazalto plokštes galima supjaustyti pagal matmenis, kad būtų galima naudoti kaip grindų ar sienų dangą.