akrilinis akmuo

Akrilinis akmuo, dar vadinamas lietu akmeniu, yra mineralinių medžiagų ir akrilinės dervos mišinys. Masyvią, vientisą, neporėtą akrilinio akmens medžiagą sudaro maždaug du trečdaliai natūralaus mineralo kristalų ir boksito (aliuminio rūda, sudaryta iš aliuminio hidroksidų, geležies oksidų, silicio oksidų) bei trečdalis akrilinės dervos (PMMA). Akrilinio akmens savybės unikalios, o spalvų paletė beveik beribė.

Į praktiškai nesenstančią akrilinio akmens medžiagą neįsiskverbia bakterijos, grybelių sporos, neįauga apnašos. Tai aukščiausios kokybės neporėta medžiaga, mėgiama ne tik dėl grožio ir tvirtumo, bet ir dėl lengvos priežiūros. Ją labai aukštoje temperatūroje (tam tikroje krosnyje) meistrai gali lankstyti. Šią dirbtinio akmens rūšį tinka naudoti viduje ir lauke.

Akrilinio akmens plokštę aukštoje temperatūroje meistrai gali lankstyti ir formuoti. Kam? Kad išlankstytų plautuvę, lyg vienas kūnas įsiliejančią į stalviršį (sujungtą be jokių žymių), ar išlenktų apvalią stalo koją, jei tik tokios panorėsite. Taip sukuriami vingiuojantys turėklai, vonios, kupolai ir net įmantrių formų altoriai, kurių vien pažiūrėjus neįmanoma atskirti nuo originalo. Dėl akrilinio akmens lankstumo galima pagaminti elegantiškus, lengvus baldus, netgi baldus-skulptūras.

Gaminiai iš akrilinio akmens būna vientisi, nebent jūs norite kitaip. Kad ir kokio dydžio baldas, visos jo dalys tvirtai sujungiamos be mažiausio tarpelio, be jokių siūlių ir žymių. Tai ne tik suteikia baldui puikią išvaizdą, bet ir supaprastina jo priežiūrą, nes nelieka vietos nešvarumams kauptis. 

Jei ant akrilinio akmens stalviršio išliesite burokėlių sulčių, vyno ar ištepsite rašalu, nesunkiai nuvalysite paprastomis indų plovimo priemonėmis. Net palikus balas ant balto stalo ir po kelių dienų nuvalius muiluotu vandeniu, žymių neliks. Todėl akrilinio akmens stalviršiai vertinami virtuvėse, voniose ir viešosiose įstaigose – restoranuose, ligoninėse, gydyklose.

Akrilinio akmens stalviršiai neskleidžia į aplinką cheminių junginių, todėl tokius baldus namuose gali turėti alergiški žmonės. Dėl šios savybės akrilinis akmuo mėgiamas gydymo įstaigose - odontologijos klinikose, ligoninėse, poliklinikose. Operacinėse dažnai įrengiamos plautuvės ir stalai iš akrilinio akmens.

Jei po dešimties ar dvidešimties metų akrilinio stalviršio paviršius nebeblizga, pakanka jį nupoliruoti, ir jis vėl bus kaip naujas. Dar daugiau - sugadintus lieto akmens baldus galima pataisyti taip, kad neliktų nė žymės. O kas nutiktų, jei užmestumėte cemento luitą ir baldas įskiltų ar  išdūžtų? Ogi suremontavus geram meistrui pažeistos vietos net su padidinamu stiklu neįžiūrėtumėte. 

Kadangi lieto akmens sudėtyje yra akrilinės dervos, ant šių stalviršių nederėtų statyti karštų keptuvių ir puodų, ypač plokščiadugnių. Pjaustydami produktus naudokite pjaustymo lentelę, o ne pjaustykite ant stalviršio. Nors ir kieta bei tvirta, šią medžiagą aštriu daiktu galima subraižyti, įkirsti, įpjauti. Taip nutikus nesijaudinkite – naujai nupoliravus stalviršį, žymės neliks. 

Akrilinį akmenį sudaro maždaug 70-75% natūralus akmuens dulkių (dažniausiai sumalta į miltus marmuro masė) ir 25-30% dervų ir pigmentų. Pirmiausia pasveriamos ir pagal receptą sumaišomos akmens dulkės, galutiniam produktui išvaizdą suteikiančios kietosios drožlės ir šiek tiek pigmento. Visa tai permaišoma su skysta akrilo polimerų mase ir nepertraukiamai liejama tarp nerūdijančiojo plieno lakštų, kurie lėtai traukia masę į garinę krosnį.

Liejamo paviršiaus plotis apribojamas tarpinėmis. Kad prasidėtų polimerizacijos procesas, ant lakštų purškiamas karštas vanduo. Galutinai akrilo masė sukietėja keliaudama per ilgą (keliasdešimties metrų ilgio) garinę krosnį. Kai sukietėjęs ištisinis lakštas išlenda iš krosnies kitoje pusėje, jis supjaustomas standartinio dydžio lakštais tarsi didelis iškočiotos tešlos gabalas. Šie lakštai perkeliami į šlifavimo mašinas ir šlifuojami, kad išryškėtų paviršiaus piešinys ir lakštas pasidarytų glotnus.

Akrilinio akmens stalviršius pakanka reguliariai nuplauti šiltu vandeniu su indų plovimo skysčiu. Ši medžiaga neporėta, į ją neįsiskverbia pelėsis ir bakterijos, jos nereikia impregnuoti. Svarbiausia - vengti abrazyvinių valymo pastų ir šepečių. Tam tikri valikliai ir cheminės medžiagos gali pažeisti akrilinių stalviršių paviršių ir pakeisti spalvą. Venkite sąlyčio su kanalizacijos valikliais, orkaičių valikliais, dažų nuėmikliais, tirpikliais, acetonu ir nagų lako valikliais, rūgštiniais ar kitais ėsdinančiais valikliais.