Marmuras

Dėl švelnių spalvų ir subtilaus gyslų piešinio šviesus marmuras yra dažniausiai naudojamas natūralus akmuo interjere. Prabangus jo santūrumas suteikia erdvėms klasikinės elegancijos. Marmuro paviršiaus tekstūra primena krištolą, o spalva gali būti ne tik šviesi, bet pati įvairiausia – nuo dažniausiai pasitaikančios baltos ir juodos iki rudos, raudonos, žalios, mėlynos. 

Marmuro pavadinimas kilo iš graikiško žodžio marmaros ir lietuviškai reiškia spindintis akmuo. Dėl akiai malonaus sąlyginio skaidrumo ir spalvų įvairovės marmuras naudojamas pastatų vidaus ir išorės apdailai: tinka sienoms, grindims, laiptams, židiniams, palangėms, kolonoms. Ar žinojote, kad Mikelandželo skulptūros iškaltos iš Kararos marmuro? Iš tokio galite pasidaryti ir stalviršį savo virtuvėje! 

Švariausias marmuras - tas, kuriame yra daugiausia kalcito - atrodo peršviečiamas, nes šviesa į jį įsiskverbia net 1-2 cm. Dėl šviesos išsisklaidymo akmeyje marmuras įgyja vaškinį atspalvį. Tokio švaraus marmuro gali būti iš įvairių kraštų, nors labiausiai garsėja Kararos marmuras iš Italijos. Yra ir kita pusė - marmuras, kuriame daugiausia kalcito - minkščiausias, nes kalcito kietumas pagal Moso skalę - 3. Tamsesnis, matiškesnis ir daugiau priemaišų turintis marmuras būna kietesnis, pagal Moso skalę gali siekti 4.

Marmuras vertinamas ne tik dėl grožio ir tvirtumo - jis atsparus ugniai ir erozijai. Iš spalvoto marmuro dažniau daromos kolonos, grindys, laiptai. Marmuro gaminių paviršių galima nupoliruoti iki blizgumo, palikti matinį, pasendinti, sušukuoti. Marmurinis stalviršis ar siena gali būti ir nelygiomis, specialiai nuskaldytomis briaunomis.

Marmuras yra metamorfinės kilmės. Tai reiškia, kad ši uoliena susidaro žemės gelmėse iš kitų uolienų - klinties arba dolomito. Kad įvyktų virsmas, t.y. metamorfozė, kurios metu klintys persikristalizuotų į marmurą, reikia ekstremaliai aukštos temperatūros ir didžiulio slėgio. Dėl šių veiksnių marmure nelieka jokių fosilijų.

Gali kilti klausimas, kaip klintys atsiranda žemės gelmėse - juk nuosėdinių uolienų klodai formuojasi paviršiuje. Tačiau per dešimtis tūkstančių ir milijonų metų judant žemės plutai, smėlio, molio, kreidos ir kitokių uolienų sluoksniai lėtai grimzta žemyn. Kuo toliau, tuo jas veikia aukštesnė temperatūra ir didesnis slėgis. Dėl šių dviejų veiksnių reikiamą gylį pasiekę klintys ima keistis ir persiformuoja į naują uolieną - marmurą.

Balčiausias marmuras gimsta transformuojantis ypač švariai klinčiai. Jį sudaro vienos rūšies mineralo - kalcito - grūdeliai, kuriuos galima išvysti pažvelgus pro mikroskopą. Kitos spalvos, intarpai, juostos marmure atsiranda dėl smėlio, molio, geležies oksido, aleurito priemaišų. Dažniausi marmuro atspalviai be balto – juodas, raudonas, rudas. Raudonai marmurą nudažo hematitas, geltonai – limonitas, žaliai - serpantino mineralai, susidarę dėl kalkakmenyje buvusio magnio ar dolomito su silicio priemaišomis. 

Marmuras būna įvairaus grūdėtumo, vienalytės, dėmėtos, juostuotos tekstūros. Jei klintyse yra geležies, aliuminio, silicio, marmure susiformuoja hematitų ir magnetitų. Dauguma komerciškai kasamo ir interjere bei statybose naudojamo marmuro klodų susidarė Paleozojiniu ir Prekambro periodu - maždaug prieš 300-550 milijonų metų ir dar seniau.

Didžiausi marmuro klodai glūdi Indijoje, Pakistane, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, Graikijoje, Egipte, Brazilijoje. Jo randama Belgijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Pietų Amerikoje, JAV. Marmuro plokštės, atkeliavę iš skirtingų šalių akmens karjerų būna šiek tiek arba labai skirtingų spalvų ir raštų. Europoje populiariausias Kararos marmuras iš Italijos, Azijoje - Pekino baltasis.

Marmuras kasamas atsargiai, nes jis sunkiai skyla taisyklingais sluoksniais. Marmuro gabalai kasyklose nuo klodo atskiriami prigręžiojant į jį daug ilgų lygiagrečių skylių. Tam naudojamos specialios mašinos su galingais grąžtais. Išgręžus skyles, į angas įkalami pleištai, kuriuos plečiant atskiriamas marmuro blokas. Į apdirbimo cechus atgabenti luitai plonu ir tvirtu trosu supjaustomi norimo dydžio ir storio gabalais. Vienai plokštei atpjauti reikia valandos ar dar ilgiau.

Sugadintos marmuro plokštės, gabalai, nuoskalos, atliekos, ir net trupiniai taip pat panaudojami. Jie malami į akmens dulkes, iš kurių gaminamas dirbtinis akmuo - skirtingais kiekiais marmuro dulkių maišoma į kvarcinį, presuotą, akrilinį akmenį, keramikos ir porceliano plokštes. 

Marmuro negalima valyti rūgštiniais valikliais, nes rūgštys tirpdo kalkines marmuro daleles, t.y. jį ėsdina. Valomas rūgštiniais valikliais marmuro paviršius iš blizgaus pavirsta matiniu. Rekomenduojama marmurą valyti neutralaus pH valikliu ir kas 12 mėn. impregnuoti. Net impregnuoto marmuro negalima valyti rūgštiniais valikliais, nes jie suardo hermetiką ir gali nudažyti marmuro paviršių. Senus marmuro paviršius galima profesionaliai atnaujinti.